RASA CHMIELIAUSKAITĖ
Rasa Chmieliauskaitė yra architektė ir menininkė, viena iš platformos ArchiTextura LAB įkūrėjų. Ji plačiai veikia architektūros srityje, kvestionuodama konvencines architektūros raiškos praktikas ir eksperimentuodama su nevizualaus pažinimo galimybėmis.
DR. JUSTINAS KALINAUSKAS
Dr. Justinas Kalinauskas – menotyrininkas, kultūros projektų vadybininkas ir tarpdisciplininis menininkas. Kartu su R. Chmieliauskaite jis įkūrė ArchiTextura LAB tyrimų platformą, rengia konceptualias projektų gaires, sudaro metodologinius veiklų planus bei kuruoja kokybinius tyrimų procesus.
Kūrybinis duetas su aplinkos pažinimo tema dirba jau beveik dešimtmetį, o nevizualios architektūros tyrimus kartu vykdo nuo 2019 metų. 2022–2023 m. taktilinės fotografijos metodas buvo plėtojamas Lietuvoje ir Japonijoje, bendradarbiaujant su Japonijos menininkais ir neregių bendruomenėmis abiejose šalyse.
Parodoje „Miesto taktilinė fotografija“ nagrinėjama miesto pažinimo tema, pristatanti nevizualaus aplinkos dokumentavimo – taktilinio fotografavimo – metodą ir įvairias skirtingas šios „fotografijos“ raiškas.
Kiekviename mieste susipina įvairūs fiziniai sluoksniai: architektūrinis, urbanistinis, socialinis, gamtinis. Šių miesto atributų tarpusavio sąveiką dažnai priimame kaip dėsningumą ir lengvai juos pastebime bei gebame atpažinti. Už šių sluoksnių slypi ir sunkiau pastebimos charakteristikos: miesto medžiagiškumas ir jo taktilinė sandara. Orientuodamiesi aplinkoje dažnai pasikliauname vizualiais orientyrais – statiniais, iškabomis, simboliais – tačiau praleidžiame didelę dalį vertingos informacijos, slypinčios paviršiuose.
Ne vienerius metus dirbdami su neregių bendruomene ir mokydamiesi iš jų taikomų aplinkos pažinimo būdų, atradome naujas nevizualias erdvės kokybes: jos taktiliškumą, temperatūrą, garsinį peizažą, faktūrų įvairovę. Kartu, neregių ir reginčiųjų bendravimas ne visada yra sklandus, o dalis informacijos lieka nesuprasta vienos ar kitos pusės: skirtingai žvelgiame į reiškinius, suteikiame jiems nevienodas reikšmes.
Ieškodami tarpusavio sankirtų, atradome, kad ne tik neregiai ir matantieji skirtingai mato aplinką, bet iš esmės visi žmonės. Bandydami diskutuoti apie pasaulį, mes susiduriame su kalbinėmis kliūtimis ir komunikaciniais apribojimais. Remiantis komunikacijos teorijomis, tarp siuntėjo ir adresato visada įsiterpia informacijos kodavimo ir iškodavimo procesas, tačiau šis procesas nėra neutralus: žinutė, keliaudama komunikaciniais kanalais, visuomet patiria deformaciją – informacija yra transformuojama ir redukuojama. Ji dar labiau nukenčia dėl pasirinktos medijos specifikos.
Fotografiją galima laikyti viena pirmųjų aparatinių medijų – ji pirmą kartą leido mimetiškai / tiksliai fiksuoti pasaulį. Kaip ir kiekviena medija, fotografija veikia kaip tarpininkas, kuris reprezentuoja realybę ir masinio tiražavimo būdu daugina aplinkos atvaizdus, taip plėsdama mūsų žinojimo ribas. Kita vertus, medija ne tik mums pristato pasaulį, bet ir jį keičia technologiniu būdu – priartindama, sumažindama, sutiršdindama ir fragmentuodama aplinką – arba keisdama jį menininko žvilgsniu – komponuojant ir įrėminant objektus bei kuriant įvaizdžius, simbolinius ryšius. Abiem atvejais, fotografija atsiskleidžia mums kaip simuliacija, kurios referentas (miestas) mums yra nepasiekiamas, o pati fotografija užima jo vietą / pakeičia jį.
Ieškodami sąveikos taškų tarp matančiųjų ir neregių, sukūrėme savitą taktilinės fotografijos metodą, leidžiantį užfiksuoti aplinką tiesioginiu – taktiliniu būdu, liečiant ir spaudžiant įvairius randamus objektus. Šis metodas šiek tiek primena polaroidinę fotografiją: popieriaus ir pigmento paketas yra uždaromas sandariame pakete, o fotografas nežino, kokį rezultatą gaus, kol nėra atplėšiamas paketas. Tokioje fotografijoje miestas įamžinamas fragmentiškai, gilinantis į atskiras detales ir paviršius; ji neperteikia spalvos, aplinkos konteksto, šviesos ar kitos erdvinės informacijos.
Kaip ir tradicinėje fotografijoje, „nuotraukos negatyvas“ toliau yra apdorojamas, siekiant grąžinti trimatį faktūrinį gylį, kurį vėl galima tyrinėti taktiliniu būdu. Šio etapo metu yra kuriami pagrindiniai parodos eksponatai, kurie atskleidžia interpretacinį komandos darbą, bandant analizuoti, atkurti ir perkurti taktilinėse fotografijose randamą informaciją.
Parodoje keliami ne tik epistemologiniai, bet ir ontologiniai klausimai: kaip pažįstame mus supančią aplinką, kas sudaro mūsų žinojimo apie erdvę visumą, kaip patiriame ir išgyvename miesto tikrovę, kokia ir kokiomis skirtingomis formomis ji mums atsiskleidžia. Mūsų tyrimo kontekste šiuos klausimus perkeliame į meninės raiškos lauką, analizuodami taktilinės miesto fotografijos praktiką ir bandydami suprasti, ar taktilinė fotografija įgalina naujas semantines jungtis tarp liečiančiųjų ir žvelgiančiųjų, bei tarp jų suvokiamos ir patiriamos tikrovės. Ar ja galime remtis vykdydami informacijos mainus tarp skirtingų suvokimo dimensijų. Kur yra riba tarp realybės fiksavimo ir jos interpretavimo, kai pati fotografija tampa naujų prasmių šaltiniu, transformuodama fotografo pirminę intenciją ir jo užfiksuotą erdvę?
Šia paroda–tyrimu kviečiame permąstyti ne tik miesto architektūros, urbanistikos temas, bet ir skirtingas jų pažinimo praktikas, siekdami plėtoti netradicinius komunikacijos tarp skirtingų bendruomenių būdus.
Atidarymo fotografijos: Gabija Ščerbavičiūtė
Parodos fotodokumentacija: Vika Pranaitytė
